kaimynai

nykus tipas pareina iš darbo. jis turi žmoną ir mažametę dukrą, ir dar kažkokį paukštelį, kurį girdžiu čiulbant už sienos.
tas pats nykus vyriškis, kažkur netoli keturiasdešimties, spėju, burbteli pasisveikindamas. jei aš pirma nepasisveikinčiau, jis tylėtų.
kaip ir visi kiti.

žema moterytė, mano motinos amžiaus, gyvena kambary kartu su dukra. ta dukra taipogi mano amžiaus. tik kad aš dar einu į mokyklą, o ji jau antrus metus į profesinę.
nedidukė moteris dirba bankrutuojančioj įmonėj, dviem pamainom. kartais sutinku ją koridoriuj ir klausiu, kaip sekasi, o ji atsako - kas čia gali sektis? ot taip. žinai. nieko gero.
išties nieko gero.

o dar yra žemo ūgio vyrukas, tos nedidukės moters buvusysis, ir juodu skiria tik plona kambario siena.
per dieną susiduriu su juo kokius penkiolika kartų. visi mes turim reikalų, mažiukų, nereikšmingų.
užkaisti arbatinį. parūkyt. tam yra balkonas ir patalpa su dviem kriauklėm koridoriaus gale.
ir šiaip.

na, ir vienintelė moteris, kuri bendrauja su kitais per daug nesukdama galvos, - koks jos vardas, beje? - ji visad sveikinas su manim. pajuokauja kartais. kai išeinu į mokyklą, sako man: į šventę? aha, atsakau kreivai šyptelėdama. ir taip beveik kasdien. į šventę? aha.
norėjau dabar pasakyt, kad man gaila, nes ji užkietėjus alkoholikė. bet man negaila - kitaip jinai negalėtų. negalėtų, ir tiek. tai jos nuodai. jos nuolatinis alkis.
alkį reik malšinti.

svarbu, kad sveikinasi. nieko nelaukdama, nesitikėdama.