vėl

iš tikro, tai
gaidys.
prašau, prašau, prašau, leiskit man išvažiuot į juodkrantę, apsigyvent tam geltonam namely, viskas bus ten labai minimaliai, pradedant maistu, baigiant cigaretėm, o dar galiu prisiekt dėl muzikos - nesivešiu, paliksiu alytuj visus radioheadus, placebo ir orlovą, viską viską, gana pjaustinėt save iš naujo prisiminimais ir asociacijom, sakau. gana.

aš ne toks žmogus, kokio jums norisi, o jūsų tarpe nėra tokio, kuriam panorėčiau išdegint šarmu ištikimybės ženklą ant rankos.
ir, kas svarbiausia, tarp jūsų nėra nė vieno, kuris išdrįstų man padaryt tą patį.

kas blet per užuominos, kas per tragizmas.

laukčiau žiemos savo geltonam kotedžiuke. rašyčiau laiškus. buitis neslėgtų. ir visko būtų tiek minimaliai, kad prasivalytų galva. nuo visko, kas suodina, nebenaudojama.

/ ir kas aš per žmogus, kas gi darosi.
o jei aš esu žmogus, tai kodėl man taip nepakeliama daryti tai, ką daro visi kiti? juk, atrodo, reikėtų tik išsirinkti, ką nori veikti.